Ar reikia turėti pensijos kaupimo planą ir ar anuitetas gali būti išsigelbėjimu?
Politikams ir vėl ir vėl svarstant mūsų pensijų sistemą bei antrosios pensijų pakopos efektyvumą ir naudingumą, visuomenėje natūraliai kyla abejonės dėl šios bei kitų pensijų kaupimo sistemos dalių. Svarbiausia, kad „lengvų pinigų amžiuje“, kai visur žadamas lengvas ir greitas uždarbis iš investicijų į sutelktinio investavimo platformas, krypto valiutą bei kitas aukšto rizikingumo priemones, kurios skirtos tikrai ne kiekvienam, žmonės nebenori net galvoti apie ilgalaikį periodinį investavimą su vidutine grąža. Tikimasi uždirbti didelę grąžą ir sukaupti didžiulę pinigų pagalvę iki senatvės – kapitalo atsargą, iš kurios galės ilgai ir sočiai gyventi.
Tačiau laimingo pensininko ir sočios pensijos paslaptis yra ne turėti turtą. Nes turtas gali būti pamestas, pavogtas, sugadintas, priteistas kitam, pasisavintas po skyrybų ir kitokiais būdais. Todėl pagrindinis tikslas – užtikrinti pragyvenimui būtiną nuolatinių pajamų šaltinį. Kodėl? Dėl vienos paprastos ir dažnai pernelyg nuvertinamos priežasties – ilgaamžiškumo. Žmogus iki pensijos sukaupęs didesnę pinigų sumą, bet neužtikrinęs nuolatinių pajamų šaltinio, ko gero, su sukaupta suma pasielgtų neracionaliai. Labiausiai tikėtina, su pinigais šis žmogus pasielgs vienu iš šių būdų:
Pirmas variantas – šis yra praktiškai dažniausiai pasitaikantis. Dažniausiai, ir labiausiai tikėtina, kad pinigai būtų iššvaistyti momentiniams pirkiniams ir poreikiams, atsiradusiems dėl staigiai sumažėjusių pajamų, kam žmogus niekada nebūna pasiruošęs. Pinigai, ko gero, būtų išleisti labai greitai, neįvertinus ilgaamžiškumo tikimybės.
Antras variantas – sukauptas kapitalas būtų laikomas banke, kur po truputi nuvertėtų. Dalis pensininkų nedrįstų leisti pinigų savo gyvenimo svajonėms – kelionei, sodybai, teniso klubui ar kitai svajonei įgyvendinti. Pinigai tikėtina ilgai liktų jų sąskaitoje, kol po mirties jų vaikai tuos pinigus išleistų savo tėvų svajonėms įgyvendinti – nuvyktų į kelionę, nusipirktų sodybą…
Trečias variantas – taip pat ypatingai paplitęs pastaruoju metu – prasta investicija. Dalis pensininkų, ko gero, galėtų susigundyti „ pelningo investavimo“ pasiūlymais arba sukčių pasakojimais ir prastai investuotų arba tiesiog prarastų savo sukauptas lėšas.
Todėl mūsų šalyje taip nemėgstamas ir dar nesuprastas anuitetas, vis dėlto, yra vienas iš geriausių būdų užtikrinti ilgą ir laimingą gyvenimą pensijoje, nes šiuo būdu neišmokama visą sukaupta sumą iš karto. Kas tai yra? Anuitetas – tai, paprastai tariant, yra garantija, kad pensijos išmokas gausite iki gyvenimo pabaigos. Pati Sodros pensija taip pat panaši į anuiteto principą. Tik didžiausias jos trūkumas yra priklausymas nuo demografinės, politinės, ekonominės šalies padėties. Sodros pensija yra mokama tiesioginio paskirstymo principu ir, iš esmės, tiesiogiai priklauso nuo valstybės surenkamo biudžeto.
Niekam ne paslaptis, kad šiuo metu į Sodros biudžetą vienam pensininkui mokesčius moka trys dirbantieji, o po dviejų dešimtmečių vieną pensininką išlaikys tik du dirbantieji. Tad, tikėtina, Sodros pensijos dalis, tenkanti vienam pensininkui, ženkliai sumažės. Todėl pilnas pensijos vaizdas stipriai priklausys nuo antroje ir trečioje pakopoje sukauptų lėšų. Antroji pensijos pakopa tiesiogiai priklausys nuo sukaupto per darbingą laikotarpį kapitalo ir bus išmokama papildomai prie Sodros pensijos. O trečiojoje pakopoje arba kitais savarankiško kaupimo būdais sukaupta vertė galėtų būti svari pagalba, atsiradus didelėms ir nenumatytoms išlaidoms (pvz., sunkiai ligai užklupus).
Surinkus 100 žmonių vienoje salėje ir uždavus jiems vienodą klausimą apie pensiją, visi sutiks, kad dalis gyvens ilgai, virš 80 metų amžiaus, dalis tikėtina nesulauks pensinio amžiaus, dalis pensiją sutiks sunkiai sirgdami, todėl jiems prireiks ypatingos medicininės pagalbos. Bet nei vienas negalės pasakyti, kokia ateitis laukia kiekvieno iš jų asmeniškai. Todėl reikia būti pasiruošusiems bet kuriam variantui. Būtent tai šiuo metu ir bandoma sukurti mūsų pensijų kaupimo sistemos pagalba. Tik šiai dienai pensijos kaupimui vis dar skiriame per mažai.
Per daug lietuvių, „planuodami“ pensiją, vadovaujasi principu „bus, kaip bus“. Aišku, galima juos suprasti, kadangi viskas, kas susiję su ateitimi, yra pernelyg nekonkretu, ypač kai kalbama, apie pajamų ir išlaidų būtinybę. Niekas nežino, kiek konkrečiai išlaidų mes turėsime sulaukę pensijos. Bet planas „bus, kaip bus“ tiesiog nesuveiks.
Kuo ilgiau jūs gyvensite, tuo daugiau finansinių krizių išgyvensite, tuo daugiau tikėtina sirgsite, tuo daugiau ir anksčiau sukauptų pinigų išnaudosite, tuo labiau tikėtina, kad sukauptas kapitalas nuvertės. Todėl pasaulio pensijų kaupimo ekspertai rekomenduoja skirti apie 15% nuo jūsų mėnesio pajamų ir pradėti atsidėti kaip įmanoma anksčiau.